Deividas K. - Ar verta laukti tavęs?

Ir lygtais kam čia pyktis,
Sunkios lygtys rodo kryptis...

Aš nežinau, ar verta laukti tavęs, kai snaigės skęs,
Aš nežinau, ar verta laukti tavęs, kai eilės baigsis,
Aš nežinau, ar verta laukti tavęs, kai raidės degs,
Aš nežinau, ar verta laukti tavęs, kai laikas baigsis.

Žiūriu pro langą, snaigės krenta kaip mano viltys,
Ar verta laukti tavęs, kai pasaulis skęsta be ramybės?
Jaučiu, kaip laikas sustoja, kai minčių galybės,
Lyg vaiduokliai tarp sapnų, mano būtybės.

Širdis, kaip laikrodis, tiksi be krypties,
Nežinau, ar verta laukti, kai už horizonto tyla skverbiasi.
Gyvenimas, kaip sniegas, tirpsta be atminties,
Ir viskas, kas liko, tik pėdos, kurios nepalieka vilties.

Kiekviena snaigė, lyg prisiminimas tavęs,
Kiekvienas sapnas, lyg skausmo lašas paskęs.
Ar verta laukti, kai nerandu savęs?
Kai saulė leidžiasi, ar verta laukti tavęs?

Tarp dienos ir nakties aš plaukiu be vilties,
Ar verta laukti, kai nerandu net minties?
depresija mane visada randa,
Gyvenimas sukasi, palikdamas gilų randą.

Ar verta laukti, kai širdis praranda ritmą,
Kai vasara tampa žiema, nepataiko į bytą?
Tu palikai man prisiminimų šaltį ir šilumą,
Bet kiekvieną kartą, kai lyja, žaizda atsiveria.

Kai viskas, ką turėjom, tampa beprotybe,
Kai praeitis tampa sapnu, kuris negrįžta į realybę.
Ar verta laukti, kai kai žodžiai tampa begalybe?
Kai pragaras ir rojus tampa tapatybe.

Ar verta laukti, kai eilės baigiasi be minties,
Kai rytas tampa vakaru, nepalieka vilties?
Gyvenimas teka, kaip upė be krypties,
O aš vis klausiu, ar verta mirtie?

Praeities šešėliai mane persekioja, kaip sapnas,
Kiekvienas rytas tampa nauja pradžia, išdžiūvęs lakas.
Ar verta laukti, kai naktis sako: kur mano raktas?
Kai pasaulis griūva, be tavęs, tai yra faktas.

Erezija mano mintyse šoka,
Depresija tempia žemyn, lyg inkaras prie kojų.
Ar verta laukti, kai viskas byra be ramybės?
Kai praeitis tampa tamsa, mano kasdienybe.

Tarp juoko ir ašarų, žiemų vasarų,
Ar verta laukti tavęs iki vakaro?
Kiekviena diena, lyg sapnas be pabaigos,
Kai viskas, ką turiu, prisiminimų nuostabos.

Kai rojus ir pragaras tampa viena realybe,
Depresija žaidžia su mano asmenybe.
Ar verta laukti, kai meilė tampa iliuzija?
Kai pasaulis, kurį žinojau, sukrenta kaip dėlionė, difuzija.

Kai eilės baigiasi, ar verta laukti,
Kai žiemos ir vasaros susimaišo į viena paukštį?
Kai juokas tampa ašaromis, o šypsena dingsta be lašo,
Ar verta laukti, kai mano siela pakyla į aukštį?

Kiekvieną rytas pasitinka mane kaip nauja pradžia,
Ar verta laukti, kai meilė tampa kančia?
Kai saulė leidžiasi, o tamsa užvaldo mano mintis,
Aš ieškau atsakymo, ar verta laukti kol ateis naktis.

Kai snaigės krenta, lyg gyvenimo šaltis,
Kai žiemos ilgos, o vasaros trumpos rodo savo dantis.
Ar verta laukti, kai meilė tampa pasakomis?
Kai juokas tampa ašaromis, žiemos vasaromis.

Praeitis ir dabartis susilieja į vieną,
depresija kala plieną.
Ar verta laukti tavęs dieną kiekvieną?
Kai rojus ir pragaras sujungiami į mėnesieną.

Gyvenimas sukasi, lyg laikrodis be rodyklių,
Ar verta laukti, kai visur pilna taisyklių?
Kai kiekviena pradeda šaipytis,
Aš ieškau atsakymo ten kur veda kryptys.

Kai snaigės krenta, kaip mano viltys išdygsta,
Ar verta laukti, kai praeitis išnyksta?
Kai rojus ir pragaras susilieja į vieną skausmą,
Kai viskas ką girdžiu tiktai sielos šauksmą.

Kai meilė tampa iliuzija, o šaltis suspaudžia širdį,
Ar verta laukti, kai viskas griūva, lyg sniegas tirpstantis?
Kai juokas tampa ašaromis, o sielos skausmas neišnyksta,
Ar verta laukti, kai mano siela praranda kryptį?

Ir lygtais kam čia pyktis,
Sunkios lygtys rodo kryptis...