filmov
tv
Kryždirbystės tradicija. Meistras Antanas Vaškys
Показать описание
Išliks ar neišliks kryždirbystės tradicija, bus ar nebus reikalingi dievdirbiai – priklauso nuo daugelio dalykų. Ir ne tik nuo to, kiek religija tam turės įtakos, bet ir nuo žmonių pastangų išlaikyti lietuviškumo savitumą. Taip mąsto plungiškis kryždirbys Antanas Vaškys, gyvenantis Plokščių kaime.
„Jeigu bus paklausa, užsakymų, atsiras ir kas dirba. Blogiau, geriau, bet bus dirbančių. Nacionalinis kultūros centras stengiasi, kad būtume kuo arčiau tradicijos, nenuklystume į lankas, išlaikytume savitumą. Kita vertus, tradicija yra tol gyva, kol sugeba keistis ir priimti naujoves“, – sako žemaitis meistras.
Kiekvienas meistras turi savo komponavimo principų, technologinių, stilistinių sprendimų, teigia jis.
„Pavyzdžiui, pastebėjau, kad meistrai, pasistažavę Gudyno restauravimo centre, saugosi palikti atvirą medžio galą, nes žino, kad per jį įsigers vanduo ir darbas nebebus ilgaamžis. O senais laikais, prieš šimtą ar daugiau metų, žmonės, kurie kaime darydavo kryžius, nebūdavo jokie dideli meistrai, bet vis tiek atrasdavo savo technologinių sprendimų, dažnai originalių, autentiškų.
Kiekvienas meistras turi savo mėgstamą ornamentą, detalių, stilių, veidą, kad ir dirbdamas pagal tradiciją. Nėra taip, kad darbai būtų absoliučiai beveidžiai.
Jeigu dirbi sąžiningai daiktą, tai nori padaryti kuo geriau. Kad tarnautų. Aišku, dabar paplitęs greito vartojimo požiūris – padariau, pastovėjo gal dešimt metų, nuvirto, atvažiuos ir naują užsakys. Man tai visiškai nepatinka. Jeigu jau nukirtau ąžuolą, padariau darbą, tai jis turi stovėti tiek, kiek medis būtų gyvenęs. Jeigu Svirskio darbai išstovėjo pusantro šimto metų ir nelabai prižiūrimi, į žemę įkasti, tai juo labiau šiuolaikiniai „priveizomi“, padažomi, paimpregnuojami turėtų bent jau porą šimtų metų išstovėti. O gal ir daugiau. Jeigu darbas bus vertas, žmonės tikrai „priveizės“. Aišku, nereikėtų statyti darbų veltui, jie turi rūpėti bendruomenei. Medį vis tiek reikia ir pavalyti, ir paimpregnuoti“, – mintimis dalijasi A. Vaškys.
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Jurgita Jačėnaitė.
„Jeigu bus paklausa, užsakymų, atsiras ir kas dirba. Blogiau, geriau, bet bus dirbančių. Nacionalinis kultūros centras stengiasi, kad būtume kuo arčiau tradicijos, nenuklystume į lankas, išlaikytume savitumą. Kita vertus, tradicija yra tol gyva, kol sugeba keistis ir priimti naujoves“, – sako žemaitis meistras.
Kiekvienas meistras turi savo komponavimo principų, technologinių, stilistinių sprendimų, teigia jis.
„Pavyzdžiui, pastebėjau, kad meistrai, pasistažavę Gudyno restauravimo centre, saugosi palikti atvirą medžio galą, nes žino, kad per jį įsigers vanduo ir darbas nebebus ilgaamžis. O senais laikais, prieš šimtą ar daugiau metų, žmonės, kurie kaime darydavo kryžius, nebūdavo jokie dideli meistrai, bet vis tiek atrasdavo savo technologinių sprendimų, dažnai originalių, autentiškų.
Kiekvienas meistras turi savo mėgstamą ornamentą, detalių, stilių, veidą, kad ir dirbdamas pagal tradiciją. Nėra taip, kad darbai būtų absoliučiai beveidžiai.
Jeigu dirbi sąžiningai daiktą, tai nori padaryti kuo geriau. Kad tarnautų. Aišku, dabar paplitęs greito vartojimo požiūris – padariau, pastovėjo gal dešimt metų, nuvirto, atvažiuos ir naują užsakys. Man tai visiškai nepatinka. Jeigu jau nukirtau ąžuolą, padariau darbą, tai jis turi stovėti tiek, kiek medis būtų gyvenęs. Jeigu Svirskio darbai išstovėjo pusantro šimto metų ir nelabai prižiūrimi, į žemę įkasti, tai juo labiau šiuolaikiniai „priveizomi“, padažomi, paimpregnuojami turėtų bent jau porą šimtų metų išstovėti. O gal ir daugiau. Jeigu darbas bus vertas, žmonės tikrai „priveizės“. Aišku, nereikėtų statyti darbų veltui, jie turi rūpėti bendruomenei. Medį vis tiek reikia ir pavalyti, ir paimpregnuoti“, – mintimis dalijasi A. Vaškys.
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Jurgita Jačėnaitė.