Žodeliai:
Stovim eilėj jau pusvalandį, lietuviai kašį lošia, tu prunkšdamas išsitrauki Winstono, padalini prie -30, lyg popas savo tiesą dėstai: valdžia nupirkta, žiniasklaida smirda, kalėjimas tai stobal buvo.
Neatrodei daužtas, iš kišenės vieną eurą jam, sakau „Landsbergis tai maladec“, jo akys krauju pasrūva, teka skysčiai per kojas, iš dangaus spindulys tiesiai į plikę, tradicinis monologas eina, o aš galvoju sau:
Nusibodo man kentėt
Už ką man tai, kam tu man tai sakai?
Žingsnis po žingsnio
Kalbasi nebyliai
Ir ką man sakyti, ar bėgti, ar juoktis ar verkt
Mes tiesą matom skirtingai, tik tavoji šiek tiek keista
Gal pavyks susitarti, gal kažkas šias sienas nugriaus
Belieka bandyti
Negaliu patikėt
Ką matau savo akim, jis šliaužia laiptais į viršų, keiksmažodžiais spalvina sienas, pilasi alaus pirmą antrą trečią ketvirtą penktą šeštą, lyg Ero švyturys užsiliepsnoja, klubus sukioja, sako „pagurkšnosim, sušilsim“.
Man susuka pilvą, trečias kėlinys jau, išsitraukiu du ketvirtų metų lazdą, poke‘inu šį specimen‘ą į nugarą ir pareiškiu: „man nepatinka tavo brazauskiški antakiai“. Jis nusprogsta kaip spuogas:
„Kaip tu drįsti mane segreguot?“
Nusibodo man kentėt
Už ką man tai, kam tu man tai sakai?
Žingsnis po žingsnio
Kalbasi nebyliai
Nebenoriu tavęs girdėt
Prašau neteisk, tik neįsižeisk
Žingsnis po žingsnio
Kalbasi nebyliai
Ar reikia čia lietis?
Ar būtina kalnus nuverst?
Tiesiog iš šono stebėti?
Paklausyk manęs, drama ilgai nebesitęs
Negi manai, kad tai ką kūrėm, leisim tamstai suteršt
Apsižvalgyk aplink, artėja tavo valanda
Kiek daug garso, kiek šviesų, neatsakyta malda
Nusibodo man kentėt
Už ką man tai, kam tu man tai sakai?
Žingsnis po žingsnio
Kalbasi nebyliai
Nebenoriu tavęs girdėt
Prašau neteisk, tik neįsižeisk
Žingsnis po žingsnio
Kalbasi nebyliai
